34

*Iš Belos pozicijos*
Pavalgę ir apsirengę patraukėme link artimiausio parko, pagaliau buvau išvaikščiojusi beveik visą Londoną ir žinojau daugumą ir mažų gatvelių. Buvo nuostabu šnekučiuotis ir nekreipti aplinkinių žvilgsnių, nes visi jau tai žino ir taip. Kelios fanės nusifotografavo su Niall. Hmm teks man priprasti prie šių pjaunančių žvilgsnių. Toli pamačiau vaikiną susikišusį rankas į kišenes ir einantį labai greitu žingsniu. Jis man pasirodė matytas, bet čia savam rajone, galiu matyti daug žmonių, tad labai to nesureikšminau. Ėjome vis arčiau ir arčiau, jis žiūrėjo tiesiai į mane.
-Sveika, gražuolee,- pastūmęs Niall į šoną apkabino jis mane.
-Kas tu toks, kad turi teisę apkabinti mane?!- išsigandusi žiūrėjau ir tuo met supratau, jog tai tas akiplėša, kuris prikibo prie manęs autobuse prieš 4 mėnesius.
-Kas jis?- Niall pažiūrėjęs į mane sumišusiu žvilgsniu paklausė.
-Nie...
-Jos vaikinas,- kodėl taip elgiesi, ką?- pertraukęs mane šuniuko akutėm žiūrėjo.
-Viskas aišku... Sėkmės jums,- skausmo perkreiptu veidu pasakė Niall ir nužingsniavo tolyn.
-Paleeeeisk!- klykiau, nebegalėjau suvaldyti emocijų, pastūmiau jį ir išsivadavau iš jo rankų,- nebandyk manęs daugiau gyvenime liesti kas aš tau?
-Eilinė kekšė,- juokėsi jis.
-Atsiimsi,- verkiau ir bėgau link Niall,- palaaauk.
Jis net neatsisuko, o pagreitino žingsnį.
-Niall prašau sustok, ne taip supratai.
-O tai kaip suprast reikia tai?!- mačiau, kad jo akyse susikaupusios ašaros.
-Jis... Prieš 4 mėnesius atsisėdo prie manęs autobuse ir paklausė ko verkiu, aš pasakiau, jog tai visiškai ne jo reikalas, bet jis toliau lindo ir dabar... Jis tiesiog... Niall prašau nepyk.
-Sakyk ką nori, girdėjau kuo tave jis išvadino,- nusisuko ir toliau sliūkino keliu.
-Bet Niall tai ne tiesa...
-O iš kur man žinot? 4 mėnesiai kalbėjimo telefonu ir mažiau nei mėnesis tikro bendravimo. Tu galėjai, kad ir su 5 vaikinais per tą laiką susipažinti,- nusukęs man nugara kalbėjo jis.
-Kaip tu nesupranti... Aš niekada taip nesielgčiau.
-Tiesiog palik mane vieną gerai? Eik ir draugauk su juo. Vienodai šviečia man,- iš jo balso girdėjosi, jog jis jau vos pakalba.
Palikau jį eiti... Aš jį įskaudinau. Bet tai juk netiesa. Kaip dabar jam paaiškinti viską, kad jis suprastų, jos jis tas vienintelis... Grįžusi namo paskambinau jam. Jis atmetė mano skambučius arba tiesiog ignoravo. Paliksiu jį ramybėj šiandien. Rytoj pabandysiu jį surasti.