Atsisveikinimo žodis

Esu nepunktualiausias, tingiausias ir viską pamirštantis žmogus. Taip pat vis negalėdavau jos pabaigti, nes trūkdavo žodžių arba tiesiog nebuvo idėjų. Atsiprašau. Turbūt jau buvot ir pamiršę, kad mano istorija išvis egzistuoja. Na ji nėra ypatinga. Ir ji turėjo baigtis visai kitaip, tačiau nežinojau, kaip perteikti savo mintis. Turiu dar iki dabar užsilikusių dalių, kurių nepanaudojau, nes man tai atrodo gumos tempimas, neįdomu, tiesmukiška. Nors ši istorija taip pat labai jau nuspėjama. :D ir tiesiog turiu gana daug darbų atlikti... Bet ačiū visiems tiems žmogučiams, kurie skaitė ir mane palaikė. :) Bučkiai. VIso!
P.S.
Gal dar kada ir parašysiu čia. Bet nebe istoriją... :) <3

45

*Iš Belos pozicijos*
Girdžiu garsus, regiu tuštumą. Aplink juoda. Kur aš? Aš neturiu jėgų atmerkti akių ar bent pajudinti ranką. Kas dedasi? Pradedu girdėti aiškų balsą. Jis atrodo toks girdėtas, artimas ir švelnus. Nebegaliu mąstyti, noriu tik pasiklausyti. Tas akcentas be galo ramina...
-Aš nenoriu jos palikti, bet o jeigu man reikės išvažiuoti? Aš noriu būti visą laiką su ja, palaikyti. Aš žinau, kad ji jaučia mane. Aš tikiu. Ir aš noriu būti čia, kai ji atsimerks, kai ji prabils.
-Viskas bus gerai, pažadu.
Staiga viskas vėl nutilo. Regiu vaizdus... Atrodo lyg tai jau būtų buvę.
Pagaliau sukaupiau pakankamai jėgų praplėšti akis ir blaiviai mąstyti. Pamačiusi vaikiną iškart supratau, kas jis.
-Niall...- silpnu balseliu pašaukiau.
-Bela, pagaliau. Aš jau nerimavau, kad niekada nebeatsimerksi,- iš susijaudinimo greit išpyškino.
-Aš tave myliu,- teįstengiau pratarti. Jis mane pabučiavo.