34

*Iš Belos pozicijos*
Pavalgę ir apsirengę patraukėme link artimiausio parko, pagaliau buvau išvaikščiojusi beveik visą Londoną ir žinojau daugumą ir mažų gatvelių. Buvo nuostabu šnekučiuotis ir nekreipti aplinkinių žvilgsnių, nes visi jau tai žino ir taip. Kelios fanės nusifotografavo su Niall. Hmm teks man priprasti prie šių pjaunančių žvilgsnių. Toli pamačiau vaikiną susikišusį rankas į kišenes ir einantį labai greitu žingsniu. Jis man pasirodė matytas, bet čia savam rajone, galiu matyti daug žmonių, tad labai to nesureikšminau. Ėjome vis arčiau ir arčiau, jis žiūrėjo tiesiai į mane.
-Sveika, gražuolee,- pastūmęs Niall į šoną apkabino jis mane.
-Kas tu toks, kad turi teisę apkabinti mane?!- išsigandusi žiūrėjau ir tuo met supratau, jog tai tas akiplėša, kuris prikibo prie manęs autobuse prieš 4 mėnesius.
-Kas jis?- Niall pažiūrėjęs į mane sumišusiu žvilgsniu paklausė.
-Nie...
-Jos vaikinas,- kodėl taip elgiesi, ką?- pertraukęs mane šuniuko akutėm žiūrėjo.
-Viskas aišku... Sėkmės jums,- skausmo perkreiptu veidu pasakė Niall ir nužingsniavo tolyn.
-Paleeeeisk!- klykiau, nebegalėjau suvaldyti emocijų, pastūmiau jį ir išsivadavau iš jo rankų,- nebandyk manęs daugiau gyvenime liesti kas aš tau?
-Eilinė kekšė,- juokėsi jis.
-Atsiimsi,- verkiau ir bėgau link Niall,- palaaauk.
Jis net neatsisuko, o pagreitino žingsnį.
-Niall prašau sustok, ne taip supratai.
-O tai kaip suprast reikia tai?!- mačiau, kad jo akyse susikaupusios ašaros.
-Jis... Prieš 4 mėnesius atsisėdo prie manęs autobuse ir paklausė ko verkiu, aš pasakiau, jog tai visiškai ne jo reikalas, bet jis toliau lindo ir dabar... Jis tiesiog... Niall prašau nepyk.
-Sakyk ką nori, girdėjau kuo tave jis išvadino,- nusisuko ir toliau sliūkino keliu.
-Bet Niall tai ne tiesa...
-O iš kur man žinot? 4 mėnesiai kalbėjimo telefonu ir mažiau nei mėnesis tikro bendravimo. Tu galėjai, kad ir su 5 vaikinais per tą laiką susipažinti,- nusukęs man nugara kalbėjo jis.
-Kaip tu nesupranti... Aš niekada taip nesielgčiau.
-Tiesiog palik mane vieną gerai? Eik ir draugauk su juo. Vienodai šviečia man,- iš jo balso girdėjosi, jog jis jau vos pakalba.
Palikau jį eiti... Aš jį įskaudinau. Bet tai juk netiesa. Kaip dabar jam paaiškinti viską, kad jis suprastų, jos jis tas vienintelis... Grįžusi namo paskambinau jam. Jis atmetė mano skambučius arba tiesiog ignoravo. Paliksiu jį ramybėj šiandien. Rytoj pabandysiu jį surasti.

33

 *Iš Niall pozicijos*
Atsikėliau. Bela dar miegojo ant tos sofos, kurią vos ne vos išsitiesėme, kadangi ji tikrai buvo sena ir svėrė tonas. Perdedu, bet tai buvo tikrai sunku. Žiūrėjau kaip ji miega, tai pats gražiausias reginys, kurį galima pamatyti. Langas buvo praviras, tad žvarbus rugsėjo vėjelis ją kuteno ir mačiau kaip jos dailią ranką nusėjo šiurpas. Uždėjau savąją ir pradėjau ją glosyti, jos veide pasirodė šypsena, bet akys nesimėrkė.
-Nebemiegi?- paklausiau.
-Apsimeskime, kad miegu,- sukikeno ji.
-Kavos, arbatos?
-Bandelės.
-Tau juk šalta. Beje turi tu tokių?
-Turiu. Yra duoninėj.
-Tai kavos ar arbatos?- vėl paklausiau.
-Arbatos,- jau pažiūrėjusi į mane savo skaisčiomis akimis atsakė.
-Kokios?
-Skanios,- švelniu balsu atsakė,- juoda ir telikus.
Atnešiau jai arbatos ir cinamoninę bandelę, ji jau buvo apsivilkusi chalatą ir prie lango žiūrėdama į pravažiuojančius automobilius. Padėjau jos pusryčius ant svetainės stalo ir priėjau prie jos. Apglėbiau ją per liemenį ir pabučiavau į skruostą, ji atsisuko ir pabučiavo mane į lūpas.
-Aš tave myliu,- pasakė.
-Aš tave taip pat, saule.
-Einam po pusryčių kur į parką?
-O tai fanių nebebijai?- nusijuokiau.
-Tai kad jau ir taip viešai mane apkabinai ir pabučiavai, nebėra ko slampiot pakampiais,- šypsojosi ji.
-Gerai eik valgyt, gražuole.

32

*Iš Belos pozicijos*
(N-14)
-Sveikos,- Liam pasisveikino su manimi ir Džese.
-Labas,- kartu ištarėme su Džese ir pradėjome juoktis.
-Sveika, tai tu ta dizainerė Niall mergina?- priėjusi paklausė Danielle. Ji nuostabi. Pagaliau turiu progą su ja susitikti.
-Taip tai aš,- nusišypsojau kuklia šypsena.
-Turėsi pastovią klientę,- nusijuokė Dani.
-Ei tai kur traukiam aš ilgai čia nesėdėsiu,- iškišęs galvą pro mašinos priekinį langą paklausė Harry.
-Na aš turiu citrininį pyragą ir šiaip visokio maisto, trumpam užtektų,- pasiūliau.
-Tai gerai važiuojam pas tave. O gatvė kokia?
-Arlington gatvė,- Niall atsakė už mane.
-O numeris?
-Dvyliktas,- atsakiau.
Atvažiavę visi išvirtome iš mašinos ir įėjome į mano namus.
-Žinai galvojau mažesni jie,- nusistebėjęs pasakė Niall.
-Na man reikia daug erdvės, o pinigų turiu pakankamai šiems dailučiams išlaikyti,- pasakiau.
-Sumuštinuuuuukai,- jau nuėjęs į virtuvę šaukė Niall.
Visi pradėjo juoktis.
-Tipinis Niall, neprarask kantrybės tu su juo,- patapšnojo per nugarą Louis ir nusijuokė.
-O fur pyrafas?- pilna burna paklausė Niall.
-Palauk truputį. Eik sėskis geriau, viskas bus. Kam arbatos?- paklausiau.
-Man ir man,- pasigirdo balsai.
-Tai kaip matau visiems. Tik juoda?
-Aha, taip,- atsakinėjo.
Atnešiau arbatos puodelius, Danielle jau buvo burkavo su Liam, Eleanor juokėsi iš Lou pokštų, Niall ir Harry bendravo su Džese. Gerai, kad turi ką veikt mano mielutė.
-Duokit lėkštės,- nekantraudamas paragauti jau supjaustyto pyrago paragino Niall,- įdėsiu visiem.
Pasivaišinę ir beveik viską suvalgę sėdėjom ir žiūrėjom televzorių, laukėm kol maistas susivirškins.
-Gal norit į klubą? Aš turiu daug energijos ir noriu išsikrauti,- įlindęs į telefoną pasiūlė Harry.
-Em būtų neblogai,- pritarė Louis ir pasižiūrėjo į Liam.
-Galim eiti,- sutiko ir Liam.
-Einam?- mielom akutėm pasižiūrėjo Niall į mane.
-Džese, nenori Edvardui pasiūlyti kartu?
-Ei, tai atsakysi,- nekantravo Niall.
-Palauk, nenoriu Džesės vienos palikt.
-Geraaaai.
-Žinai manau būtų smagu,- nusišypsojo, aš tada einu iki jo,- susirašysim, pupa.
-Gerai,- apsikabinome ir išlydėjau ją,- tai ką Nialler tikiuosi neprisigers tavo draugai.
-Nežinau, visko būna. Jie nesutvardomi.
Įlipome į mašiną ir  pajudėjome.
-Po to parveši mus girtas kiaules, ane?- paklausė Harry Liam'o.
-O kur aš dėsiuos ką? Be to į kelią žiūrėk tu kiaule, o ne į mane,- juokėsi Liam.
-Žiūriu, tavo atsakymo laukiau gi,- akmeniniu veidu nusisuko nuo Liam.
Atvažiavę visi išsiskirstėme kas kur sau. O mes su Niall prie baro, užsisakėme Mohito ir laukėme pasirodant Džesės ir Edvardo.
-Žiūrėk kur Harry. Jam užtenka 2 minučių,- juokėsi Niall.
-Jis visada šitaip?
-Dažniausiai.
-Ir nieko nepridirba jis?
-Ta prasme?
-Apie ką pagalvojai?
-Apie vaikus.
-Niaaaaall. Aš džiaugiuos, kad negėriau Mohito dabar, būčiau viską išspjovus,- juokiaus kiek galėdama.
-Nu ką? Tik pasakiau ką galvojau.
-Gerai atsiprašau, bet ta prasme nuo panų, kad jis taip greit viską ar panašiai?
-Ne. Panos dažniausiai kaip ir jis pats būna per girtos, kad ką nors prisimintų, tai jokių nusiskundimų.
Pagaliau gavau atsakymą į savo telefoną, kad kita mūsų porelė jau pakeliui čia. O po kelių minučių jie ir pasirodė prie mūsų.
-Labas Edvardai,- pasisveikinau.
-Sveika, o Niall, malonu susipažinti,- truputį apstulbęs pasakė.
-Man taip pat,- paspaudė vienas kitam rankas.
Dj užleido tokią vežančia dainą, jog negalėjau atsilaikyti ir nusitempiau Niall į šokių aikštelę, įsišokome ir visai nepastebėjome, kaip laikas bėga.
-Pavargau, einam ko nors išgert?- pasiūlė.
-Einam. Man ką nors skanaus ir su alkoholiu,- įsijautusi į ritmą ėjau paskui Niall trepsėdama kojomis.
Jau buvom gerokai padauginę, nes labai troškino ir visiškai nebejautėm ribų, tiesiog taškėmės ir gėrėm vieną kokteilį po kito.
-Aš tuoj pradėsiu kalbėti savo gimtąja kalba, nebegaliu normaliai sakinio suraityti,- juokiausi,- ir aš visai rimtai.
-Nieko kaip nors,- atsakė ir pradėjome juoktis iš nežinia ko, jausmas lyg abu būtume kątik prisiriję narkotikų.
Išėjome anksčiau, šiaip ne taip sumaigėme žinutę Liam, turbūt su milijonu klaidų, nes net susikaupti normaliai negalėjome, galiausiai suradę Džesę pasakėme, jog jau einame. Kalbėjomės visą kelią apie visai nelogiškus dalykus.
-Kur mano raktai? Jei aš juos pamečiau?- atsigavusi ir visiškai blaivi visa panikoje atsisukau į Niall.
-Va čiaaa, išėmiau iš tavo kišenės, kol mano ranka buvo kažkur prie tavo dailios šiknos.
-Tu mažas iškrypėli,- įgnybiau jam į ranką.
-Ne nu, aš raktų galiu ir neatiduot už tokius poelgius.
-Tai kur tu tada miegosi, ką?- pabučiavau jį.
-Pas tave, nes aš tavęs neįleisiu,- juokėsi rakindamas duris.
-Mmm...- nužiūrėjau dabar aš jo subiniuką.
-Atsiprašau, ką jūs darote?- apkabinęs mane paklausė,- jūs tiesiog negalite šiaip imti ir graibyti šio brangaus subiniuko.
Pratrūkau juokais. Jis arba romantiškas arba grynas vaikas. Myliu jį tokį. Dar nepriėjome iki miegamojo o jo rankos kilo mano liemeniu. Pradėjom bučiuotis, suvėliau jo plaukus. Kritom į mano sofą mano rankos nevaldomai atsegė Niall marškinėlius. Jis bučiavo mano kaklą ir keliavo vis žemiau ir žemiau. Iš tiesų buvo gan nepatogu ant tokios siauros sofos, bet man patiko tai. Braižiau Niall nugarą, o jis vis aistringiau mane glamonėjo...

31

KITĄ DIENĄ


*Iš Niall pozicijos*
(Tik dėl tavęs, Skaidre. :*)
Nusileidome. Oro uostas tiesiog ošė nuo directioner'ių srauto. Ieškojau pažįstamo veido tarp šitos merginų krūvos, bet sunku įžiūrėti, kadangi vis reikia pasirašyti ar nusifotografuoti. Galų gale pastebėjau ją. Kamputyje besišnekučiuojančią su keliomis merginomis. Tiesiog plaukiau pro fanes kaip pro jūrą ir pagaliau atsidūriau ten. Pasirodo mano regėjimas suprastėjo, net neatpažinau Eleanor stovinčios kartu su ja ir kažkokios merginos, turbūt draugė. Nesusilaikęs apkabinau Belą fanių akivaizdoje. Keturi mėnesiai, užtenka laikas parodyti savo merginą pasauliui.
-Laaabaaas,- apsikabinau ją ir pabučiavau.
-Viešai? Niall gi žmonės sužinos,- sumišusi tarė ji.
-Nesvarbu man tegul visi žmonės žino!- šaukiau.
-Aš tikiuosi jos nesusiras manęs naktį ir nepasmaugs, kad nukabinau jų vaikiną,- juokėsi ji ir pabučiavo mane į skruostą.
-Aš į lūpas noriu ne į skruostą,- pasakiau kaip mažas vaikas.
-Mua, patenkintas?- paklausė ji,- žiūrėk El jau juokias.
-Aha, galima dar vieną?
-Galima,- pabučiavo ji taip karštai kaip nėra bučiavus.
-Jūs du dar nesubrendę vaikai,- šypsojosi savo miela šypsena Eleanora.
-Mes juk tiesiog nuostabūs,- tarė su pasididžiavimu Niall.
-Durnius,- juokėsi ji.
-Saulele,- pasakiau aš.
-Mėnuliuk, pagaliau galiu džiaugtis tavimi.
-O aš tavimi. Kasdien patekėsi ir pamatysiu tavo spindintį veiduką.
-Aš gal jau nueisiu pas Lou kažkaip nejauku man čia darosi,- juokėsi El.
-Bela, atsiprašau, kad trukdau, bet ką man dabar daryt?- suglumusi stovėjo jos draugė.
-Gerai mes baigiam tada. Ai Niall nesupažindinau. Čia Džesė, geriausia mano draugė.
-Sveikas,- pasisveikino ji.
-Labas, malonu susipažinti.
-Man taip pat,- susigėdusi nuleido akis ir ėjo paskui mus.
-Košmaras tos merginos tik ir rėkauja kas mes,- juokiasi Bela.
-Aš bijau jų. Žinai kai esi kitoje barikado pusėje, atrodo, jog jos nesavos,- prabilo drąsiau Džesė.
-Priprasit,- patapšnojau Belai per petį,- aš irgi prisibijodavau jų.
-Tu tik prašau nepaminėk niekur mano twitter, nes tada jos sužinos mano IP adresą, ateis ir pakars mane,- Bela įsikibusi man į ranką tarė vėjavaikiškai.
-Žinai manau tada jau tiek Zayn tiek Lou ir Liam merginų neturėtų.
-Aha, bet man nereikia papildomo dėmesio. Ačiū ne. Nors vistiek jos išsiaiškins. Gi daug fanių follow'inu. Ir jos mane.
-Neišsisuksi,- Džesė juokiasi,- tu man dažniau tweet'ink gerai? Follower'ių daug turėsiu.
-Populiarumo sekėja, specialiai tau nerašysiu, dar apsimesiu, kad nepažįstu.
-Merginų ginčai... Aš gal einu pas berniukus. Susitiksim mašinoj,- pasakiau.
-Ne palauk, mus fanės užgrius einam kartu,- Bela jau sumišusi bėgo link manęs.

30

PO 4 MĖNESIŲ


 *Iš Belos pozicijos*
*Brr brr brr brr brr* pradėjo vibruoti telefonas. Buvau užsiėmusi tad net nekreipiau dėmesio. Per tuos 4 mėnesius nusipirkau butą visai netoli Londono centro. Sudėjusi paskutines detales suknelei pagaliau išsitraukiau telefoną. Nialler, buvo parašyta ten. Dieve kaip aš jo pasiilgau... Visas 120 dienų nemačiau to šviesaus veiduko, o dabar net neatsiliepiau į 9 skambučius. Tikiuosi dabar jis nebus užsiėmęs.
-Bela,- džiaugsmingą jo balsą išgirdau.
-Atsiprašau...
-Už ką?
-Nepakėliau ragelio.
-Dėl to? Taigi jau pripratau, kad amžinai neatsiliepi,- juokiasi.
-Na bet dabar 9 skambučiai,- nusijuokiau nesusilaikiusi pati.
-Mes grįžtam!!!- rėkė man į telefono ragelį Lou.
-Louis... Tu man šoką įvarei, nerėkauk!- pati šaukiau į telefoną.
-Atsiprašau,- silpnesniu balsu atsakė jis.
-Tai gal jau atiduosi Niall'ui telefoną, nemanai taip?
-Gerai. O El ne su tavim? Sakė, kad susitinkat.
-Ne, pakeitėm į rytojų, bet matau, kad teks susitikti keturiese, jau ir taip per visą twitter nuskambėjo mūsų susitikimas su El. Nauja draugė ir visokios kitos nesąmonės. O dabar jau ir su Niall pasirodysiu. Aš įsivaizduoju kas dėsis. Pašėls tos panelės.
-Ai aš ir pamiršau, kad jūs vis dar neoficiali pora,- nustebęs atsakė Lou.
-Labas, dar kartą,- ištarė pagaliau atgavęs telefoną Niall.
-Tai kada tiksliai Londone?- paklausiau.
-Rytoj apie 8pm turbūt.
-O puiku!
-O tai ką lauksi su visom directionerėm kartu?- isteriškai juokiasi.
-Aha, tu žinai kaip aš noriu tave apkabinti? Tiesiog nebegaliu jau,- pradėjau vaikščioti išilgai kambarį nuo šios naujienos.
-Tik nepavydėk, jei tave ne pirmą apkabinsiu, nes fanių ten susirinks daug,- pasikėlęs teigė Niall.
-Oi oi, kokie mes kieti,- juokiuosi.
-Niall ilgai tu?- Liam balsas pasigirdo.
-Tai jau eik, nebelaikau,- pasakiau.
-Gerai, iki, lauksiu tavęs oro uoste.
-Čia aš lauksiu kvaileli, iki.
Nuėjau link šaldytuvo ir galvojau ką skanaus tam berneliui suruošus. Tešlos buvo, citrinos taip pat, visų kitų ingredientų taipogi. Manau citrininis pyragas bus kaip tik.

29

*Iš Niall pozicijos*
Važiavau taksi iki Liam namų ir mąsčiau apie Belą. Aš jos tikrai pasiilgsiu. Su ja patyriau tikrai gerų emocijų. Ji paprasta mergina visai neišpuikusi, rami ir labai įdomi. Jos balsas tiesiog užburia. Nesvarbu, jog nieko nesuprantu apie epochas, besikeičiančius stilius, bet kai ji pasakoja, viskas būna įdomu. Patarčiau jai mokytoja dirbti, o ne dizainere. Dangus niaukėsi, ruošiasi lyti. Nuotaika kaip tik atitinka dabartinį orą. Ir dar daina per radiją... Pradėjau niūniuoti kartu, kažkaip slogi nuotaika aplankė mane, jog jos nematysiu ilgus mėnesius...
You say goodbye in the pouring rain
And I break down as you walk away.
Stay, stay.
'Cause all my life I felt this way
But I could never find the words to say
Stay, stay...
Atvažiavau pas Liam. Jis jau laukė manęs gana ilgai kiek supratau, jau net išsidrėbęs ant sofos.
-Labas, na kaip? Papasakok,- šypsojosi šis išvaizdus jaunuolis prieš mano akis.
-Gerai, tik kažkaip... Na supranti kątik susitikome, susipažinome ir dabar gerus 4 mėnesius ar daugiau nebesimatysime.
-Suprantu. Gi pačiam su Dani panašiai,- šypsena pasitraukė ir iš jo veido.
Po kiek laiko jis atidavė man bilietą ir įsėdome į jo tėvų mašiną, kadangi jo ilgus mėnesius nevažinėta truputį sugedo. Atvažiavome. Keletas fanių lukūriavo. Ir iš kur jos žino, aš nieko nerašiau twitter svetainėje... Nusifotografavome, pasirašėme, truputį pakalbėjom. Jau turėjau skristi. Apsikabinome, nusišypsojome dirbtinėmis šypsenėlėmis su Liam ir žengiau per slenkstį...

28

*Iš Belos pozicijos*
Pabučiavau jį ir nužingsniavau akmenimis grįsta gatvele iki stotelės. Iš tiesų nenorėjau jo paleisti. Nes jo nematysiu ilgą laiką... Tie turai ir mintis, jog gyvename toli vienas nuo kito, vis labiau ir labiau mane graudino. Ir ašaros pradėjo tekėti upeliais. Sėdėjau autobuse ir žmonės į mane žiūrėjo lyg į merginą, kurią kątik vaikinas metė ir ji važiuoja skandintis. Tiesiog negaliu susilaikyti neverkusi. Prie manęs prisėdo išvaizdus vaikinukas, kadangi autobuse visai nebeliko vietų.
-Galiu paklausti?- prašneko vaikinas.
-Taip,- dusliu balsu atsakiau.
-Kas nutiko? Vaikinas metė?
-Na žmogui kurį kątik sutikau, tikrai nepasakosiu,- pažiūrėjau į jį rimtu žvilgsniu.
-Na man tik įdomu. Tokia graži mergina kaip tu, nemanau ar skundžiasi gyvenimu.
-Na ir kas?
-Tu nevietinė?- šypsojosi man.
-Mhm.
-Tai kas nutiko? Juk galėčiau padėti,-  mirktelėjo.
-Išvažiuoja jis. Užtenka?
-Taip. Tai nebesusitiksite, turbūt toli išvažiuoja, kad tiek ašarų.
-Klausyk, kątik atsilaisvino viena vieta priekyje, tad būk malonus ir persėsk, arba aš pati persėsiu.
-Kokios mes nepasiekiamos,- nusiprunkštė tas gaidys,- aš galiu užpildyti jo tuštumą.
-Ačiū, man nereikia kazanovos gyvenime.
-Pff, ar aš taip atrodau?- įnoringai atsakė,- aš tik gražus ir tu graži.
-Ei nekibk gerai? Jis šaunesnis už tave. Bus, buvo ir yra, gražuoli.
-Kąžin, negali apie mane spręsti iš pirmo žvilgsnio.
-Žinok galiu. Jau dabar matau koks tu. Pasitrauk, noriu praaeit.
-Ne-e-e,- uždėjo rankas ant kėdės priešais,- patikėk už mane geresnių nerasi.
-Tu net nematei kas jis. O dabar trauki rankas, nes blogai baigsis.
-Prašau eikite įnoringoji princese,- atitraukęs rankas kaip sučiuptas policijos praleido mane.
Išlipau už 2 stotelių nuo viešbučio. Kadangi ašarų klanai baigėsi, nes tas šūdžius neatstojo ir leido pasimiršti apie tai pėdinau iki viešbučio ir mąsčiau iš kur tokių atsiranda. "Įnoringoji princesė"... Pirma tegul pamato kaip jis elgiasi su merginomis ir žemina kitus, jų net nepažinodamas.

27

*Iš Niall pozicijos*
Išsitraukiau telefoną ir žvilgtelėjau ką parašė Louis. "Žiūrinėjame parduotuvėje su El žurnalus ir pamačiau kažkokį laikraštį su tavimi. Ir ten tu su ta mergina. Bela ar ne? Tai vis dėl to įsimylėjai iš pirmo video? :D" Jaučiau kaip visas spėjau parausti. "LOUUUU, baik kabinėtis. Ir taip. Ji labai miela ir įdomi asmenybė. Kyla klausimų dar? :P" Che che po to žinutės atgal nebegavau. Įėjome į kavinukę, kaip ir reikėjo tikėtis visi atsisuko tiesiai į mus ir lydėjo žvilgsniais kol atsisėdome.
-Visada šitaip?- atsisėdus paklausė Bela,- man buvo taip nejauku. O dar mintis jei parkrisčiau, uh.
-Visada. Priprasi. Man irgi iš pradžių buvo keista, bet dabar net nekreipiu dėmesio į tai,- nusišypsojau.
-Gal iš karto ko nors pageidautumėte?- maloniai pasiūlė padavėja.
-Kapučino,- pasakė Bela.
-Nieko,- atsakiau. Šiuo metu tenorėjau didelės picos.
-Kodėl nieko?
-Tiesiog. Noriu picos ir kolos,- atsakiau beversdamas meniu puslapius.
-Gerai, netrukdau, rinkis,- nusipruknkštė.
Verčiau puslapius ir sustojau ties kepsniu su bulvėm ir krevetėmis su ryžiais. Kažkaip nebenoriu tos picos. Nusibodo. Vistiek "Nandos" geriausia. Ai užsisakysiu krevečių. Reikia išbandyti naujoves, niekada neprisiversdavau jų suvalgyti.
-Ką imsi?- paklausiau.
-Kažkaip niekas nedomina. Jei ką iš tavo lėkštės pavalgysiu.
-Ne ne neduosiu,- juokiuosi.
-Taip ir galvojau,- užvertė akis ir nusijuokė.
-Gal jau išsirinkote ko norėsite?- padavėja paklausė, nutraukdama mūsų skardaus juoko ansamblį.
-Krevečių su ryžiais.
-Cezario salotų ir apelsinų sulčių,- paprašė.
Abu sėdėjome ir tylėjome geras 5 minutes. Galėjau dar kart įsižiūrėt į jos veido bruožus. Pamatyti dailią šypseną ir pagauti tą  kuklų žvilgsnį, ji visada nusuka akis, kai tik mūsų akys susitinka. Dievinu šį jos bruožą. Neįmano atsižiūrėti.
-Kada tau atostogos baigias?- paklausė.
-Birželio pabaigoje. Žiūrėk bus dar taip, pasakys, kad jau birželio vidurį išvažiuojam...
-Na bet juk tu gyveni svajone, visada to troškai.
-Taip, bet labai pervargstu. Tiek keliaut... Visos laiko zonos, kol pripranti prie vienos jau reikia skristi visai į kita. Merginų klyksmai, verkimai. Kartais graudu žiūrėti. Atrodo imk ir... Ai nežinau.
-Bet tu įsivaizduok kiek vaikinų norėtų būti tavo vietoje ir gauti šitiek dėmesio,- šypsojosi ji vėl.
-Na taip. Žinai, kai atėjau į x factorių, net negalvojau, kad būsiu įžymus kaip dabar. Aišku to norėjau, bet žinai, per didelės svajonės kartais nuvilia.
-Nenoriu trukdyti, bet prašau krevetės ir cezario salotos,- paduoda lėkštes padavėja.
-Kokia maloni, ką? Sėdėčiau su drauge, tai tik prašau tas ir anas,- juokiasi.
-Tik nepradėk, kad čia dėl to, jog aš Niall,- pavartau akis.
-Bet tai tiesa. Neneik!- griežtai pareiškė.
O tos krevetės buvo tikrai skanios. Ir vėl girdžiu tą erzinantį telefono skambutį.
-Klausau,- atsiliepiu.
-Labas, žiūrėk atėjo į pašto dėžutę tavo lėktuvo bilietas nenori važiuot ir pasiimt?- paklausė Liam.
-Aha, tai aš šiandien vakare ir atvažiuosiu pas tave.
-Tai gerai, lauksiu. O ką ten Louis apie laikraštį rašė? Paaiškink.
-O jis neparašė?- paklausiau.
-Ei nu, pasakok.
-Žodžiu mes su Bela išėjom iš Starbucks ir kažkoks paparacis mus nufotografavo apsikabinusius. Bet jos mama paprašė, kad sulietų nuotrauką, nes kitaip Belos prasidėjusiai karjerai galas.
-Mmm. Tai aš įsivaizduoju kas dedasi dabar twitteryje,- juokiasi Liam.
-Ir kas turėtų dėtis?
-Žmogau, naujienos greitai sklinda. Įvairūs trendai ir visa kita. Juk žinai kaip būna.
-Aaa. Nesvarbu...
-Tai tu grįžk šeštą gerai? Dabar keturios.
-Gerai, iki.
-Laukiu, iki.
Padėjau ragelį, padėjau pinigus ir išėjome. Jau mačiau nuliūdusį Belos veiduką.
-Jau ar ne?- paklausė.
-Taip jau. Kol grįšiu...
-Kaip nenoriu. Žinai pirmas susitikimas ir šios 2 dienos su tavim buvo pačios geriausios mano gyvenime. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad aš paprasta mergaitė gali susipažinti su tavim. Viskas buvo taip nuostabu... O dabar, net nežinau kada vėl tave pamatysiu.
-Greitai, prižadu,- apkabinau ją.
Ji prisiglaudė prie manęs ir atrodė, jog niekada nebepaleis. Ji pabučiavo mane ir nuėjo savais keliais, kadangi man visai į kitą pusę nei jai.

26

*Iš Belos pozicijos*
Žvilgtelėjau į telefoną. Jokios žinutės, o jau lygiai 11 am. Lygiai. Tikrai galvojau anksčiau atvažiuos. Toliau nuo muziejaus pamačiau iš taksi išlipantį vaikiną. Aplink nieko nebuvo, tad nuojauta neapgavo, nes priėjęs arčiau jis pradėjo mosikuoti rankomis.
-Labas,- spėjau teištarti ir jau atsiradau geriausio visatoje apkabinėjimo meistro Niall glėby.
-Sveika. Tai einam?
-Einam. Iš kur megztinį ištraukei? Ir akinius?
-Oho, pastabi tu,- juokiasi.
-Kaip nepastebėsi jeigu vakar dar buvai visai kitaip apsirengęs,- pradėjau juoktis pati.
-A gerai. Kiek tie bilietai kainuoja?
-Nežinau, nueisim ir paklausim,- nusišypsojau.
-Mums 2 bilietus,- paprašė Niall.
-Abu suaugusieji?- paklausė kasininkė.
-Taip,- choru atsakėme mudu.
-20 svarų,- atsakė kasininkė. Jau buvau besitraukianti piniginę, bet Niall sumokėjo už abu.
-Ir čia momentas, kai vėl kažkas pagalvojo, jog man šešiolika,- užvertė akis Niall.
Įėjome į vidų. Na vaizdas buvo tikrai geresnis nei įėjus į kokį savo krašto muziejų. Bet ir palyginimai nekokie. Ėjau pro visus baldus, paveikslus, medžiagas ir negalėjau atsižavėti. Visai pamiršau apie Nialler. Bet vilką mini vilkas čia. Jis prilietė mano ranką ir tik tuo metu atsitokėjau. Pasižiūrėjau į jį. Jis šypsojosi savo nuostabia šypsena ir atrodė jog tą akimirką viskas sustojo. Salėje buvo taip tylu, kad net spengė. Jis artėjo prie manęs lėtu judesiu ir karštai pabučiavo. Nesusilaikiusi pabučiavau jį atgal. Jis prisiglaudė prie manęs arčiau ir padėjo savo galvą man ant peties... Mūsų romantišką stoviniavimą pertraukė, kątik įėjusi turistų minia iš kažkokios Azijos šalies. Tad toliau žingsniavome ir pasakojau jam apie kiekvieną stilių, jo raidą ir kaip juos atskirti. Mačiau, kad jam labai įdomu nebuvo, bet ir nesitikėjau.
Muziejuje pratupėjome geras 2 valandas, kol jam parašė žinutę Louis. Jis visas paraudonavo, tad labai knietėjo ką parašė. Na nepasirodysiu mažas vaikas ir tikrai to neklausinėsiu.
-Gal jau einam? Noriu valgyt,- pasiūlė Niall.
-Aha, čia netoli yra kavinukė,- staigiu posūkiu patraukiau link durų.

25

*Iš Niall pozidijos*
Užsisakiau kambarį viešbutyje. Jau vėlu, nenorėjau žadinti Liam ir jo šeimos, be to man atrodo jau ir autobusai iki jo kaimuko nebevažinėja. Atsisėdęs į fotelį parašiau Liam, kad šiandien pabūsiu viešbutyje, nes vėlu. Belai rašiau visą naktį, kol pagaliau po dešimties žinučių sulaukiau atsakymo: "Labas, Niall. Čia Belos mama. Malonu, kad rūpiniesi ir pats, bet prašau, parašyk jai rytoj. Ir mes ir ji norim miego, o dėl nuotraukos... Ją rytoj išspausdins sulietą, tiek ir tesimatys." Akmuo nuo širdies nusirito perskaičius. Einu ir aš jau į lovą. Reikia išsimiegoti.

*Brr brr* ryte pradėjo urgzti telefonas ir išblaškė mano sapnus. Žinutė nuo Belos, kad nueičiau nusipirkti laikraštį. Geriau jau neisiu, nieko matyt nenoriu. Gaila lagamino neturiu, užsidėčiau gobtuvą ir akinius, galėčiau beveik nepastebimai grįžti į Liam namus. Reiktų pasiimti visus daiktus ir ilgesniam laikui apsistoti viešbutyje, o po poros dienų į Mullingar. Pasiilgau šeimos ir draugų... "Labas.x Nelabai gerai ten vakar išėjo. Norėčiau susitikti, nes po to skrisiu į Airiją, tad... Gal kaip nors tu pas mane ar aš pas tave. Ahh nežinau, nieko nesugalvoju..." Išsiunčiau. Gal ji ką nors sumąstys? Po kelių minučių ji atrašė: "Labas. xx žinok ir pati nežinau. Londoną pažįstu mažiau nei tu. Gal į kokį muziejų? :D na supranti, darbo diena, nemanau, kad daug žmonių rasi." O ji tikrai sumani. Atrašiau jai: "Gera idėja. Tai tu pagalvok į kokį norėtum ir susitiksim. ;)" Po 5 minučių gavau atsakymą: "Eina sau ką suradau! Mes eisim į dizaino muziejų. Shad Thames gatvėje. Man būtų įdomu tokiame apsilankyti. Tinka? :)" Dizaino muziejus? Turbūt įdomiau nei kokiame senovinių daiktų ar kitų nesąmonių muziejuje. Nors maisto muziejus būtų tobula, bet... "Tinka. :) Kada? x" Bela: "Būk ten 11 am. Lauksiu." Na ką sutarta. Einu į parduotuvę kokią, paieškosiu džemperio su gobtuvu, o tada gal į maisto parduotuvę. Pavalgysiu ir galėsiu judėti link to muziejau Sah Thames gatvėje. Apsimoviau kedus susišukavau plaukus ir pajudėjau link artimiausios geresnės rūbų parduotuvės. Gerai, kad fanių dabar nėra, nespėjo užpulti su laikraščiu. Ir radau labai neblogą vienoje mažoje parduotuvėlėje. Moteris mane atpažino ir žinojo mano vardą. Keista, kad tokio amžiaus taip pat domisi mūsų grupe ar bent jau žino kas mes. Ji pasiūlė mėlyną megztinį, paskutinį. Kuris buvo kaip tik man. Užmačiau wayfarer'ius. Gal ir neprošal būtų akiniai, kad kuo mažiau mane matytų viešumoje. Apsipirkęs nugrybavau link "Supermarket" nusipirkau kolos ir šaldytą picą.

Pavalgęs pažiūrėjau į laikrodį. Rodė 20 minučių po 10. Įsijungiau internetą ir susiradau Britanijos taksi numerius. Iki tos gatvės man kaip tik apie 30 minučių kelio. Bežvilgčiojant pro langą, kol atvažiuos taksi nužiūrinėjau visus priešais mane esančius buto langus. Ir ten buvo viena directioner'ė kuri pastebėjo mane. Nežinau ar nufotgrafavo ar ne, bet greitai užsklendžiau užuolaidas ir išėjau į gatvę. Taksi jau laukė manęs.
-Į Shad Thames  gatvę,- pratariau ir pajudėjome link sankryžos.