*Iš Niall pozicijos*
Atsikėliau. Bela dar miegojo ant tos sofos, kurią vos ne vos išsitiesėme, kadangi ji tikrai buvo sena ir svėrė tonas. Perdedu, bet tai buvo tikrai sunku. Žiūrėjau kaip ji miega, tai pats gražiausias reginys, kurį galima pamatyti. Langas buvo praviras, tad žvarbus rugsėjo vėjelis ją kuteno ir mačiau kaip jos dailią ranką nusėjo šiurpas. Uždėjau savąją ir pradėjau ją glosyti, jos veide pasirodė šypsena, bet akys nesimėrkė.
-Nebemiegi?- paklausiau.
-Apsimeskime, kad miegu,- sukikeno ji.
-Kavos, arbatos?
-Bandelės.
-Tau juk šalta. Beje turi tu tokių?
-Turiu. Yra duoninėj.
-Tai kavos ar arbatos?- vėl paklausiau.
-Arbatos,- jau pažiūrėjusi į mane savo skaisčiomis akimis atsakė.
-Kokios?
-Skanios,- švelniu balsu atsakė,- juoda ir telikus.
Atnešiau jai arbatos ir cinamoninę bandelę, ji jau buvo apsivilkusi chalatą ir prie lango žiūrėdama į pravažiuojančius automobilius. Padėjau jos pusryčius ant svetainės stalo ir priėjau prie jos. Apglėbiau ją per liemenį ir pabučiavau į skruostą, ji atsisuko ir pabučiavo mane į lūpas.
-Aš tave myliu,- pasakė.
-Aš tave taip pat, saule.
-Einam po pusryčių kur į parką?
-O tai fanių nebebijai?- nusijuokiau.
-Tai kad jau ir taip viešai mane apkabinai ir pabučiavai, nebėra ko slampiot pakampiais,- šypsojosi ji.
-Gerai eik valgyt, gražuole.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą