44

(Taigi pagaliau prisiruošiau...)

*Iš Niall pozicijos*
Stoviniavau ir dairiausi į šalis. Belos visdar nebuvo matyti.
-Kaži kur Bela, sakė lauks manęs,- atsisukęs į vienintelį likusį stovėti su manimi Harry.
-Ko tu manęs klausi?- visas suirzęs atsakė klausimu.
-Bro eik išsimiegot, kai tu toks šiurkštus, net nemiela kalbėtis su tavimi, dar kokiai fanei įspirsi.
-Atsiprašau... Tiesiog pabodo būti vienam. Džiaugiuosi už Zayn, Liam, Lou ir tave. Bet kada išauš mano eilė?
-Nesijaudink. Ateis laikas bus ir vaikas,- Harry dėbtėlėjo į mane smerkiančiu žvilgsniu.
Išsitraukiau telefoną. Radau žinutę "Tuoj būsiu skubu kaip galiu." išsiųsta prieš 15 minučių. Na gal ji tikrai tuoj bus. Jau norėjau dėtis telefoną į kišenę, tačiau pajutau vibravimą. Atsiliepiau.
-Klausau, kas skambina?- paklausiau.
-Labadiena, skambiname iš ligoninės. Pamanėme, jog jūs artimas Belos draugas, nes jūs svarbiausiųjų sąraše. Ji pateko į avariją ir dabar yra komoje.
-K-ką? O dieve... Tai ne pokštas?
-Deja... Kada galėsite ją aplankyti?
-Kad ir dabar,- jaučiau, kaip ašaros telkiasi akyse.
-Ji London Welbeck ligoninėje.
-Atvažiuoju,- padėjau ragelį ir priėjau prie Liam.
-Važiuoju į ligoninę.
-Ką, kodėl?- paklausė susirūpinęs.
-Bela, ji... pateko į avariją.
-Mes važiuojam kartu,- Lou išgirdęs kas nutiko pasiūlė.
-Ne nereikia, nuvažiuosiu vienas.
-Kaip nori.
Susitabdžiau taksi. Galvoje dėjosi keistos mintys. Net neįsivaizduoju ką begalvoti, kas nutiko... Išlipęs nurūkau link registratūros. Joje nieko nebuvo. Pradėjau panikuoti, aš tenorėjau pažiūrėti kaip ji. Pagaliau atėjo sesutė.
-Niall... Horan?- paklausė ji visa sutrikusi.
-Taip taip aš, neturiu laiko kurioje palatoje Bela?
-Ak taip. Ji 23 palatoje.
-Ačiū.
Įėjęs pamačiau ne patį geriausią reginį, bet bent jau gyva. Atsisėdau ant kėdės šalimais, paėmiau jos ranką ir suspaudžiau savojoje. Jaučiau, kaip eina šiluma. Atrodė, jog aš kažkur ten su ja. Buvo taip ramu. Girdėjau tik pypsint aparatą ir pačio širdies plakimą.
Nepastebėjau, kaip užmigau padėjęs galvą šalia jos. Atsibudęs išvydau jos mamą: ji žiūrėjo tiesiai į mane ir meiliai besišypsojo nors ši šypsena buvo išspausta iš paskutiniųjų.
-Labas rytas, Niall,- ištarė ji.
-Labas rytas...
-Žinai galime pasidžiaugti, bent tuo jog daugiau nieko jai nenutiko.
-Bet koma... Juk niekada negali žinoti...
-Neprisišnekėk,- pertraukė ji mane.
-Kiek dabar valandų?
-Po dviejų penkiolika.
-Tai jau visai nebe rytas,- bandžiau palaikyti pokalbį.
-Na juk tu kątik atsikėlei.