45

*Iš Belos pozicijos*
Girdžiu garsus, regiu tuštumą. Aplink juoda. Kur aš? Aš neturiu jėgų atmerkti akių ar bent pajudinti ranką. Kas dedasi? Pradedu girdėti aiškų balsą. Jis atrodo toks girdėtas, artimas ir švelnus. Nebegaliu mąstyti, noriu tik pasiklausyti. Tas akcentas be galo ramina...
-Aš nenoriu jos palikti, bet o jeigu man reikės išvažiuoti? Aš noriu būti visą laiką su ja, palaikyti. Aš žinau, kad ji jaučia mane. Aš tikiu. Ir aš noriu būti čia, kai ji atsimerks, kai ji prabils.
-Viskas bus gerai, pažadu.
Staiga viskas vėl nutilo. Regiu vaizdus... Atrodo lyg tai jau būtų buvę.
Pagaliau sukaupiau pakankamai jėgų praplėšti akis ir blaiviai mąstyti. Pamačiusi vaikiną iškart supratau, kas jis.
-Niall...- silpnu balseliu pašaukiau.
-Bela, pagaliau. Aš jau nerimavau, kad niekada nebeatsimerksi,- iš susijaudinimo greit išpyškino.
-Aš tave myliu,- teįstengiau pratarti. Jis mane pabučiavo.